melsva drobulė

Tai, matyt, pati trumpiausia draugystės istorija mano gyvenime. Bet dėl to ne mažiau skaudi. Atvirkščiai, visos mirusios draugystės mirė, nes jos reikėjo mirti. O ši - nes to reikėjo kažkam kitam, o nei aš,nei ji, mano Mažoji, to nenorėjome…

Taip norisi papasakot, o kartu taip sunku. Taip nežinia nuo ko pradėt.

Gal nuo to lemtingo laiško? Kuriame sužinojau, kad gavau Mažąją? :) Kai 10 min negalėjau atsigauti iš džiaugsmo…
Gal nuo tos akimirkos, kai pamačiau jos strazdanotą veidelį, tokį šviesų, tyrą ir džiugų? Tokį vaikišką, angelišką… Sako, kad ne tik meilė, bet ir draugystė gali gimti iš pirmo žvilgsnio :) Nežinau, ar būtų galima teigti, kad čia tas atvejis, tačiau iš pirmo pokalbio tai tikrai… Oi, žodžių mums tai jau tikrai netrūko :)susitiko dvi čiauškutės. Sakiau,  kad mano Mažoji, tai patobulinta mano mini kopija :)

Gyvenimas duoda, gyvenimas atima…
Niekada nebus visiems gerai, bet …

Negalvojau ,kad tokia žliumbeklė esu. Noris kažkaip palyginti meniniškai ar protingai visą tą pabaigą su kuo nors… Bet nepalyginsi. Kaip ir ne daug kas tesupras mane.

Tiesiog pradžia buvo kupina žodžių , o pabaiga - tylos.

Bet toje tyloje tai pat buvo daug žodžių, tik jie nebuvo pasakyti….

***

Kaip manęs per interviu paklausė, kokios aš norėčiau Mažosios, atsakiau (nuoširdžiai), kad nesvarbu. Bet kai gavau savo Mažąją, supratau, kad ji - tobula. Kitokios ir nenorėčiau.

Čia norėtųsi protingos citatos. Bet.

Pastaruoju metu buvo pasakyta daug bet. Buvo daug ašarų. Daug emocijų.