BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Draugystė

Tai, matyt, pati trumpiausia draugystės istorija mano gyvenime. Bet dėl to ne mažiau skaudi. Atvirkščiai, visos mirusios draugystės mirė, nes jos reikėjo mirti. O ši - nes to reikėjo kažkam kitam, o nei aš,nei ji, mano Mažoji, to nenorėjome…

Taip norisi papasakot, o kartu taip sunku. Taip nežinia nuo ko pradėt.

Gal nuo to lemtingo laiško? Kuriame sužinojau, kad gavau Mažąją? :) Kai 10 min negalėjau atsigauti iš džiaugsmo…
Gal nuo tos akimirkos, kai pamačiau jos strazdanotą veidelį, tokį šviesų, tyrą ir džiugų? Tokį vaikišką, angelišką… Sako, kad ne tik meilė, bet ir draugystė gali gimti iš pirmo žvilgsnio :) Nežinau, ar būtų galima teigti, kad čia tas atvejis, tačiau iš pirmo pokalbio tai tikrai… Oi, žodžių mums tai jau tikrai netrūko :)susitiko dvi čiauškutės. Sakiau,  kad mano Mažoji, tai patobulinta mano mini kopija :)

Gyvenimas duoda, gyvenimas atima…
Niekada nebus visiems gerai, bet …

Negalvojau ,kad tokia žliumbeklė esu. Noris kažkaip palyginti meniniškai ar protingai visą tą pabaigą su kuo nors… Bet nepalyginsi. Kaip ir ne daug kas tesupras mane.

Tiesiog pradžia buvo kupina žodžių , o pabaiga - tylos.

Bet toje tyloje tai pat buvo daug žodžių, tik jie nebuvo pasakyti….

***

Kaip manęs per interviu paklausė, kokios aš norėčiau Mažosios, atsakiau (nuoširdžiai), kad nesvarbu. Bet kai gavau savo Mažąją, supratau, kad ji - tobula. Kitokios ir nenorėčiau.

Čia norėtųsi protingos citatos. Bet.

Pastaruoju metu buvo pasakyta daug bet. Buvo daug ašarų. Daug emocijų.

Gyvenime ne visada būna taip, kaip nori. Net man.

Rodyk draugams

Blynai



Tie, kas mane gerai pažįsta, žino, kad be blynų man gyvenimas nebebūtų toks skanus.

Tai pirmas mano įvaldytas patiekalas.  Pamenu, buvom su Broliu maži, mama negrįžta ilgiau, mes valgyt norim… Tai blynus kepu :) Kartais nebūdavo pieno, ar būdavo tiesiog per mažai, tai paprasčiausiai grietinę sumaišydavom su vandeniu ir pasigamindavome tai, ko mums trūkdavo:]

Tad blynų niekada neteko kepti vienam žmogui. Tai Brolis, tai draugė, tai iš vis blynų balius:]

Niekada neteko blynų kepti vienam žmogui iki užpraeitos nakties. Kai užsigeidžiau kažko skanaus. :]
Nežinojau, kiek tešlos reikia užmaišyti, nežinojau, kad  taip keista būtent blynus valgyti vienai …

Tada mintyse iškyla visi veidai žmonių, su kuriais skaniai kirtome blynus… Pilna virtuvė žmonių, sugužėjusių į blynų balių ir, žinoma, daugybė uogienės stiklainių ant stalo :]

Tikiuosi daugiau niekada neteks kepti blynų tik vienam žmogui…

Rodyk draugams

kiekvienas pats savo laimės kalvis

Artėjant Kalėdoms kasmet aplinkui skamba nepasitenkinimas komercija, prikimais.
Kartais žmonės netgi pagalvoja (ir, deja, pasako), jog mažiau draugų ir giminių - mažiau “pinigo” išleistum.

Bet ar dovana, tai pinigai? Ar nuoširdumas ir rūpestis?
Tikiuosi, atsakysi sau širdyje, o ne piniginėje.

Dar yra daug žmonių, manančių, jog Kalėdos - tai dovanų šventė.
Vargu. Ar kas nors dar prisimena, kas yra švenčiama?
Suprantu, kad daugumai tai nei šilta, nei šalta, kad kažkada neaišku kur ir ar tikrai gimė kažkoks Jėzus.. Kristus, dar matai.
O man atrodo, kad kažkada gimė viltis, tikėjimas, pasiaukojimas, gerumas.

Ir norisi, kad bent per Kalėdas žmonės tai prisimintų.
Galbūt atrastų savo Dievą, kaip rašė mano nuostabioji Ieva.

Kai kam Kalėdos yra televizoriaus ir persivalgymo šventė.
O man, tai puikiausia proga pradėti viską iš naujo, suprasti begalę dalykų, padėkoti ir dalintis gerumu.

Kiekvienas pats susikuria Kalėdas. Arba nesusikuria.
Kiekvienas pats savo laimės kalvis.

ir dar… “kad aš kvailas, kalti kiti”…

Rodyk draugams

(be temos)

Parduotuvėje prie kasos aparatų jau kurį laiką dirbą klausos negalią turintys žmonės.
O kiek iš mūsų liekame neišgirsti žmonių, galinčių girdėti?

Neseniai supratau, kodėl žmonės autobuse taip dažnai į mane keistai spokso.
Aš šypsausi. Kartais gyvenimui, kartasi sau, kartais prisiminimams.
Ir dar. Aš dainuoju akimis. Taip taip, akimis…

Ar žinai, kaip gera turėti namus?
mmm… kvepia cinamonu ir gvazdikėliais…

Tiesiog šilta.
Čia.
Namie.
Norisi sugrįžti ir laukti grįžtančiųjų.

ar matai?

Rodyk draugams

Liepaičių ilgesys…

Pastaruoju metu taip liūdna, kankina ilgesys. Visko taip ilgu, bet ypač mano mylimųjų Liepaičių.

Jau du kartus rašiau apie savo gyvenimą jose ir jų gyvenimą manyje. Ir dabar norėtųsi vėl ką nors parašyt apie jas. Galbūt apie tą saldų aukso skonį, gal apie džiaugsmus kelionėse arba apie Liepaičių namą Palangoje. Gal apie mūsų profesorių Vailionį, apie mokytoją Jolitą, kuri buvo kur kas daugiau nei mokytoja. Apie tai, kai buvau jauniausia merginų chore ir sėdėdama pirmoje eilėje bijodavau atsisukti į “senes”, kaip vadindavo jas Jolita, o po to pati užaugau ir sėdėjau ten aukštai, mūsų su Gabi išsvajotame ir užsitarnautame kamputyje. Norėtųsi apie daug ką parašyti, bet pernelyg sunku. Tiesą pasakius, net nežinau apie ką turiu rašyt, bet turiu.

Kaip labai myli, tieisog be galo be krašto, o po to prarandi, viduje atsiranda tuštuma, kuri išnyks tik tada, kai ją pakeis kas nors kitas. Bet Liepaitiškos meilės niekas neatstos. Bus kitų chorų, bet nebebus to, kuriame dainavau. Belieka džiaugtis, kad mylėjau ir savo tušumoj karts nuo karto nuvalius dulkes tyliai nubrakti ašarą, nežinia ar labiau liūdesio, ar ilgesio, ar to keisto džiausgmo, kad žinau vieno stebuklingo žodžio vertę [ liepaitės].

Pasakojau apie gyvenimą “Liepaitiškų” metų. O dabar pabandysiu papasakot, kokie metai yra palikus [trumpam] tą šeimą.

Kai palieki šeimą, sugrįžti karts  nuo karto aplankyti tuos, kurių pasiilgsti. Todėl koncertuose salėj visada matyti bent kelios poros žvilgančių akių, kurios kadaise braidžiojo po pievas šalia Liepaičių. Dabar, tos akys karts nuo karto būna ir mano.

Kai buvau pačiam pirmam koncerte po mano išėjimo, jis buvo trumputis, merginos dainavo vos tris kūrinius, o aš vis žiūrėjau į laikrodį, kad tik nepavėluočiau į teatrą. Keista, bet kai į salę atėjo mokytoja, labai jos vengiau, kad tik nesusidurtų žvilgsniai, kad tik nepamatytų. Matyt, buvo gėda, kad aš jau neatėjau padėt, kaip kad atėjo kai kurios mano likimo draugės. Aš tik tyliai džiaugiaus, kad vis dėlto merginos dainavo puikiai ir pasirodė geriausiai iš visų festivalio dalyvių.

Tačiau kitas koncertas man įstrigo kur kas labiau. Ko gero, dėl to, jog tai buvo solinis choro koncertas. Žiūrėjau aš į tuos pažįstamus veidus ir mačiau tą vietą, kurioj turiu stovėti aš. Ten, juk dešiniajme kampe, šalia Linutės, juk ten mano vieta! O stovi jau kita… Gal ir mano suknelė kabo jau kitos spintoj… Ir taip gaila pasidarė visko visko…

Jos dainavo tuos kūrinius, kurie buvo ruošiami  ypač atsakingai išvykai į Vokietiją, tad visų nežinau. Išskyrus vieną, kurį be galo mėgome abi su Gabi. Ir kaip dainuosi, kai sėdi vidury salės? Ir kaip nedainuot, kaip emocijos veržias pro kraštus, o balso stygo, rodos, tuoj tuoj iššoks pro gerklę? Ir tik įkvėdavom ritmingai (taip kaip chore)  abi kartu… Ir mūsų, sielos, rodos, stovėjo ten, priešias dirigentę…

Ir nors dainuoju jau kitam chore, kuris man labai mielas, vis dėlto, kai paklausia ką nors apie mano chorą, pirmiausia pagalvoju apie Liepaites…

Rodyk draugams

vakaras

Visą gyvenimą aš dievinau vakarus… Man tai buvo pats nuostabiausias metas paroje. Toks paslaptingas, toks ramus, šiltas, be vėjo ir žadantis laimę. Mano vaikystės vakaras. Be skubėjimo. Be nerimo. Be liūdesio. Su daug vilties. Su laime.

Ir Radausko “Vakaras” man buvo toks atradimas… Eilėraštis apie mano vakarą!

 Vakaras. Nereikia nieko,
 Tik sėdėti ir žiūrėt,
 Kaip ta saulė mus palieka,
 Ir lyg vakaras žėrėt.
 Ir matyt, kaip upėj gluosnis
 Atsispindi ir lanka,

 Ir kaip žemę ima glostyt
 Šilto vakaro ranka.
 Ir girdėt ties galva skrendant
 Nepažįstamus paukščius,
 Ir matyt į naktį brendant
 Kažką murmančius medžius.
 Taip sėdėti ir žiūrėti
 Be jokios, jokios minties
 Ir jau nieko nenorėti,
 Nieko, nieko, net mirties.

Tik niekaip negalėjau suprasti, ko čia dar ta mirtis įpaišyta…. Tarsi visada norisi mirti, o vakare jau viskas taip beviltiška, kad net mirti nebesinori…

Ir tik dabar supratau, ką, ko gero, Radauskas norėjo pasakyti.

Tie vakarai prie vandens tokie ramūs, kad viskas, kas buvo blogai išnyksta. Lieka tik ramuma. Nereikia nieko. Nieko nieko. Net mirties.

Rodyk draugams

Tyla

Kaip pasakytų Oskaras Koršunovas, radau save mirusią. Viduje visiška tyla. Ne ramybė, o tyla. Ne tuštuma, nes juk ten, kur tuščia, karts nuo karto nuskamba aidas, aidas nuovargio nuo savęs. Taip pati nejaukiausia tyla iš visų įmanomų tylų. Tarsi gyvenimas be skonio, muzika be garso (kai smičius slysta stygomis, tačiau sustabarėję smuikininko pirštai nesugeba išgauti vibrato, tad pasigirsta tik džeržgimas). Tėra tik tyla… tyla…
Ir dienoraščio lapai tokiomis “tylos” dienomis lieka tušti. Lieka tarpas tarp dviejų neišpildytą datų. Tarpas, kuriame nėra nei skausmo, nei džiaugsmo. Jis tarsi neišmestas kauliukas - praleistas ėjimas. Tu sustoji, o kiti eina toliau(nebūtinai pirmyn, dažnai netgi atgal). Ir tai tarpas, kuris nieko nepalieka. Tik pasiima. Laiką. Todėl ta tyla - praradimo tyla.
Tačiau kiekviena pauzė muzikoje tėra tarpas tarp dviejų frazių, metas atsikvėpti ir patylėti širdimi, pirštais, plaučiais ir smegenimis. Tai varginantis poilsis, po kurio labai gera gyventi

Rodyk draugams

avelė

Aš būsiu baltų avių banda,
Tokia baikšti be savo skerdžiaus,
Tokia rami, tyli, akla.
Ir aukštoj žolėj paskendus,
Tam nešienautų pievų burte,
Tyliai tyliai šnibždėsiu:
“Dievo avinėli,
Kuris naikini pasaulio nuodėmes,
Pasigailėk, pasigailėk, pasigailėk…”

Atleidau.

Rodyk draugams

(be temos)

Kai mano šuo gaudo drugelius arba jų šešėlius, visi labai juokiasi.
Pritariu, tikrai juokingai atrodo mažas juodas šuo besivejantis drugelį ir  nesėkmingai bandantis jį sučiupti.

Bet drugelis labai vikrus, greita dingsta ir jis, ir jo šešėlis.

Tada mano mažoji pasimeta. Sustoja, dairosi, pradeda kasti, staiga metasi bėgti į dešinę, apsidairo, metasi į kairę, vėl kasa, neranda ir vėl dairosi.

O ar mes ne tokie patys? Ar nesivaikom tokių mažmožių it šuo drugelių? Mums jų nereikia, nors yra gražūs, bet gyvena labai trumpai. Jie greit miršta, jie neturi šilumos,  neturi vertės.

Gaudom drugelius, ir nebematom dangaus.
Nebegirdim žolės.
Nebejaučiam širdies.

Drugeliai gyvena tik vieną dieną.

Ir man visai ne gaila, kad esu per sunki skristi drugeliu…

Rodyk draugams

svajonės …

Ta naktį buvom visi kartu pajūry. Visi keturi viename kambaryje. O aš negalėjau vėl užmigt, tad ieškodama šviesaus kampo idant galėčiau rašyt atsiradau vonioj.

“Žinau, kad ateis diena, kai namely prie jūros busiu su žmogumi, su kuriuo gera. Kuris leis išeiti… kuris eis kartu”. (2006/06/26)

Ir nepraėjus nė metams mes išvažiavom į Šventąją kartu. Ir gyvenom tam geltoname namely. Ir eidavom palydėti saulę. Ir leidai man išeit. Ir ėjai kartu.

Ir aš supratau, kad svajonės pildosi tik tada, kai svajoji.
Ir aš svajoju.

“Jei myli tą, kuris myli tave, niekada nepaniekink jo svajonių. Pati didžiausia ir nelogiškiausia iš jų esi pats”

[A.Baricco "Toji istorija"]

Rodyk draugams