melsva drobulė

Visą gyvenimą aš dievinau vakarus… Man tai buvo pats nuostabiausias metas paroje. Toks paslaptingas, toks ramus, šiltas, be vėjo ir žadantis laimę. Mano vaikystės vakaras. Be skubėjimo. Be nerimo. Be liūdesio. Su daug vilties. Su laime.

Ir Radausko “Vakaras” man buvo toks atradimas… Eilėraštis apie mano vakarą!

 Vakaras. Nereikia nieko,
 Tik sėdėti ir žiūrėt,
 Kaip ta saulė mus palieka,
 Ir lyg vakaras žėrėt.
 Ir matyt, kaip upėj gluosnis
 Atsispindi ir lanka,

 Ir kaip žemę ima glostyt
 Šilto vakaro ranka.
 Ir girdėt ties galva skrendant
 Nepažįstamus paukščius,
 Ir matyt į naktį brendant
 Kažką murmančius medžius.
 Taip sėdėti ir žiūrėti
 Be jokios, jokios minties
 Ir jau nieko nenorėti,
 Nieko, nieko, net mirties.

Tik niekaip negalėjau suprasti, ko čia dar ta mirtis įpaišyta…. Tarsi visada norisi mirti, o vakare jau viskas taip beviltiška, kad net mirti nebesinori…

Ir tik dabar supratau, ką, ko gero, Radauskas norėjo pasakyti.

Tie vakarai prie vandens tokie ramūs, kad viskas, kas buvo blogai išnyksta. Lieka tik ramuma. Nereikia nieko. Nieko nieko. Net mirties.

Rodyk draugams