melsva drobulė

Paklausyk,
Girdi, kaip
Dūžta
 Vaza?

Išsiliejo tiek stovėjęs
Ir vargęs vanduo.
Štai mano ostrakas.
Lemtingas tau,
Netikęs graike.
Demokratija patarė balsuoti.
Protas
Siela
Ir Širdis
Sprendimą priėmė vienbalsiai.
Nė liberum veto nebūtų padėję -
 Tiesa akivaizdi.

Tu ištremiamas iš mano Graikijos.
Mano Graikija tavęs išsižada.

Liejasi išlaisvintas vanduo.

Gyvenimas muzikoj ar muzika gyvenime?

Matyt, kiekvienas esame girdėję gyvenimo palyginimą su pianinu: baltas klavišas, juodas klavišas, juodas, baltas,  juodas, baltas …… dangtis.

Ką tik supratau, kad man pianinas taip pat yra gyvenimo simbolis. Bet ne balti ir juodi klavišai, ne dangčiai, stygos, o muzika. M U Z I K A.

Muzikoj kiekviena nata turi prasmę.

Keista, kad grodama daugiau nei 10 metų, tik dabar pastebėjau nuostabų muzikos ir gyvenimo panašumą - viskas, kas vyksta dabar, veda kažkur toliau.

“Milda, visada turi būti vedimas. Vedimas!”, - kartodavo mano pianino mokytoja.

Viena frazė veda prie kitos. Ši - į kulminacija. Kulminacija į rondo. Rondo į išrišimą.

Ši diena veda į rytojų. Rytojus - į tave. Tu - į tikėjimą ir stiprybę.

Visada yra vedimas.

Kap, kap - lašėjo vanduo į bliūdą, padėtą  palėpėje. Kaskart jis ten pastatomas, kai pliaupia lietus. O ji mėgdavo sėdėti ant priešpaskutinio laiptelio ir klausytis, kaip mažais žingsneliais po jos namus vaikšto lietus. Kap, kap.

Per lietų nutiko patys geriausi dalykai jos gyvenime. Ji pati gimė lietui lyjant. Lietui lyjant tą šaltą rudens dieną sugrįžo ir jos tėvai su mažu broliuku. Jis buvo toks mažutėlis, dar nič nieko nemokėjo, tik verkti ir miegoti, tačiau ji beprotiškai jį mylėjo. Niekada nepamirš jų pažinties. Ne, ne tos, kai mama pasakė: “Štai tavo broliukas. Jis gimė per anksti, yra labai silpnas, tačiau tavo stipri širdelė turi padėti jam išgyventi.” Ne, jų pažintis buvo tą ankstyvą rytą, kai ji pabudo išgirdus, kaip lietus tyliai beldžiasi į langą prašydamasis įeiti. Tuomet jos širdelė stipriau suspurdėjo, nes prisiminė, kad kitam kambary guli broliukas. Ji basom kojytėm nutipeno per ilgą ir siaurą koridorių, atsargiai pravėrė duris ir pamatė jį, tokį kūdą kūdą, išblyškusį ir didelėm žydrom angelo akim žiūrintį į ją. Ta akimirka - kai jų žvilgsniai susitiko, - ir buvo jų pažinties akimirka. Kai vaikų sielos yra dar pakankamai stiprios, jog galėtų kalbėti nebyliai. Kai lūpos žino per mažai žodžių, todėl kalbama akimis. Kol kas tai patys svarbiausi įvykiai jos gyvenime. Dabar, sėdėdama ant priešpaskutinio laiptelio, ji galvoja apie lietų. Ji neina jo pasitikti į palėpę, ji tik atidžiai klausosi jo žingsnių tarp daugybės daiktų (vežimėlio, skrynios, kėdės su sulūžusia koja) ir  gyvenimo šokio tam vandenyne, kuris kaskart susikaupia netoli dešinio kamino šono lyjant lietui. Jai nebuvo liūdna. Nebuvo ir linksma. Tą akimirką ji tiesiog gyveno.

O apačioj prie lango sėdėjo jos motina. Kadaise buvo įstabaus grožio moteris (su laimingomis akim, ilgais banguotais kaštoniniais plaukais, pilno veido), o dabar nepanaši net į to atvaizdo šešėlį : išblyškus, daug plaukų išslinko, o galai nutriušo, veidas sukrito, akys nebedainuoja gyvenimo. Ji žiūri besielėm akim į stiklą ir kaulėtu pirštu seka keliaujantį vandens lašą. Mintyse kartoja vienintelį žodį - “kodėl”. Bet į jį nėra nė vieno atsakymo, nes skausmas neturi paaiškinimo, nes neatsakomybė ir žiaurumas neturi paaiškinimo. Jos sena išblukusi gėlėta suknelė buvo vienintelės spalvos, kurias ji matė pastaruosius mėnesius. Tas lietus ją vargino, slėgė švininiais debesimis, o tas vėjo vaitojimas priminė jos raudą prie mažyčio kauburėlio. Ji priglaudė veidą prie šalto stiklo. Bet ne tokio šalto kaip rytas, kai jis paskutinį kartą uždarė duris prieš tai ištaręs: “Aš nebegaliu daugiau. Man per sunku.” Tą rytą švietė saulė, bet sušaldyti gali tik žmonės. Gyvenimas pernelyg keičia žmones.

Nuo tos dienos, kai bordinis vežimėlis tapo nebylusi ir dėl to buvo  nugabentas į palėpę, ji nekelia kojos aukščiau paskutinio laiptelio. Tačiau dabar ji atsistojo ir po akimirkos jau buvo prie bliūdo, kuriame šoko vandens lašai, dubuo buvo pusiau pilnas. Netoliese stovėjo vežimėlis, bet be kūdikio jis neturėjo jokios prasmės, kaip neturi prasmės tavo meilė, jei nėra kas ją priims. Ji praėjo ir kėdę su sulūžusia koja, nubraukė dulkes nuo skrynios,  kur buvo sudėtos mamos jaunystės nuotraukos - visas jaunamartės turtas. Ir galiausiai, sugrįžusi prie bliūdo su lietaus vandeniu, sustojo. Žiūrėjo į vandenį, kuris visada ją ramindavo, ir suprato, kad jai vis dėlto liūdna. Ne todėl ,kad nebėra taip, kaip buvo, bet todėl, kad per mažai jie visi stengėsi, kai dar buvo dėl ko. Teškantys lašai jai priminė laimingus žmones, kurie susilieja į vieną beformį vandenį, jie susikimba ir nepasileidžia. O kai sušąla į ledą - nutolsta ir nebežino, kas juos jungia. Ryšys tampa kaip minkštas ledas - šaltas, ir nežinia kada įlūš pasmerkdamas tave įkristi į iki paskutinės smegenų ląstelės geliantį vandenį. “Žmonės, tai ne vandens lašai”, - pasakė ji. “Žmonės - tai vandenynai, kurie jungiasi sąsiauriais, kuriuose jų vanduo tampa bendru. Kiekviena banga sudūžta, kiekvienas potvynis ir atoslūgis yra laikinas, tačiau tas vanduo,  kuris sujungia du vandenynus, kas sekundę tampa vis bendresnis ir bendresnis.” Ji įkišo ranką į vandenį, lašai krito ant pirštų. “Vieną lašą atidavęs kitam, jau niekada jo nebesusigrąžinsi”, - pagalvojo. Ji pakėlė bliūdo kraštą ir nuleido tik tada, kai ištekėjo visas vanduo.

Kartais jaučiuosi, tarsi mano vienintelės langas į pasaulį būtų apsuptas balta spalva, kai kitų - pilka arba dar blogiau - juodu gedulu, kuris laidoja tai, kas dar nemirė.

Jaučiuosi balta varna, nes tikiu ateitimi
tikiu pasauliu
tikiu žmogum
tik meile
tikiu laime, kuri lydi mane
tikiu grožiu ir gėriu

Vienžo  - naivuolė kaip reta

kiek kartų girdėjau frazę “tavo rožiniai akiniai sugadins gyvenimą. Tu matai viską daug gražiau, nei kad yra, o kai pamatysi, kaip yra, nusivilsi”.

O gal niekada nepamatysiu visko taip, kaip yra? O kaip viskas yra? Blogai?
tuomet kodėl nori ,kad matyčiau taip ,kaip yra, jei man geriau taip, kaip matau?

Ir jei vaikui įrodinėsi, kad vaivorykštės galo niekada neprieisi , tai jis dėl to laimingesnis nė protingesnis netaps. Ateis laikas, ir supras, kad vaivorykštė galo neturi.  Sakai, kad žlugs tai, kuo jis tikėjo?

Žlugs.

Bet žlunga ir tai, kuo aš tikiu. Esmė yra tame, kad viskas, kuo aš tikiu - laimė. Mano langas baltas. Aš jį nudažiau baltai.

Ir, rodos, beveik visi stengiasi įtikinti, kad kuo toliau, tuo gyvenimas bus “lievesnis'. Kad liks tik rutina, kuri slėgs gyvenimą.

bet ar ne jūs patys slegiat savo gyvenimą? Ar ne patys nudažot savo langus pilkai?

Tas pilkas namas, niekada man neatrodys pilkas: juk, rodos, kiekvienas kampas kažką primena.  Čia sėdėjom ir pasakojom baisias istorijas, čia , ant laiptelių, darėm rytinį pik-nik'ėlį ir valgėm pačius skaniausius pusryčius gyvenime - juodą duoną su baltu sūriu. Virėm šokoladą … juokėmės… verkėm… tylėjom ir vos nemirėm iš juoko. Pykom, taikėmės, šildėmės. Susitikom po kelerių metų štilio mūsų draugystėj. Ir niekas to neatims. Ir tas pilkas namas niekada man nebus pilkas.

Ir visi vakarai, ankstyvi rytai, dienos ir naktys kieme: nuo batmintono iki žvaigždžių ir net šikšnosparnių stebėjimo. Ir “kirstuko” žaidimias ant kelio. Mes išnaudojom visą erdvę :)

Ir dabar taip gera vėl visiems susėsti ir apkalbėti viską, kaip buvo, o gal dar ir bus. Ir niekuomet neišnekėsim visko  - mes kartu visą gyvenimą. Kartais tolimi, kartais artimesni. Kartais susipykę, dažnai tylintys, bet niekada, tikiu tuo, niekada nepamirštantys vieni kitų.

Ir tikiu, kad per šias Velykas vėl, kaip ir pernai, bet porai valandų atgims tai, kas buvo neatskiriama gyvenimo dalis. MES. Ne trys raidės, o trys žmonės.

Motina vedasi mergaitę už rankos per Katedros aikštę. Staiga mažoji sustoja, o jos akutėse suspindi neapsakoma laimė - ji rado varžtelį. Staigiai atsitūpė ir mažais piršteliais su milžinišku džiaugsmu įsidėjo jį į kišenę. “Parnešiu tėčiui”, - ji pareiškė.

***

Ta pati maža mergaitė buvo rasta mieganti koridoriuje ant grindų. Ji laukė grįžtant tėčio.

***
Anksčiau jogurtą valgydavom vos kartą per mėnesį. Tiesiog taip leido kišenė. Bet kaip šiandien prisimenu tą džiaugsmingą dieną, kaip įdėdavau į krepšį litrą persikinės “Smilgos”. Kaip vakare tą litrą išpilstydavome į 4 puodelius ir visi drauge valgydavom jogurtą. Dabar jogurtą perkam kasdien. Jo nebevalgau.

***

Ji skambino pianinu. Galvojo, kad niekas negirdi, todėl pirštai skriejo kaip niekad lengvai. O jis buvo kitam kambary. Išjungė televizoriaus garsą, idant išgirstų tuos neprofesionalius, bet iš širdies į širdį einančius garsus.

***

Ji sėdėjo ant laiptelių ir valgė duoną. Vieną duoną. Juodą. Šviežią. Kvepiančią. Ir nieko negalėjo būti skaniau.

***

Jos sėdėjo ir žiūrėjo į žvaigždes. Tai  pati laimingiausia naktis, nes tą patį jos veikė vakar, tą pati veiks ir kitąnakt.

***

Ji gulėjo ir žiūrėjo į žvaigždėtas savo lubas ir negalėjo užmigti iš laimės. Dėkojo visiems 4 pasaulio vėjams už dar vieną laimingą gyvenimo dieną. Už dar vieną žmogų, dar vieną galimybę.

***

Nes kai būna eilinė švininio dangaus diena, ji žino, kad ateis akimirka, kai savo kojų pirštus įmerks į vandenyną. Ir tada išsipildys dar viena svajonė. Nes svajonės pildosi, jei tik svajoji.

***

Ji nuėjo atnešti iš balkono torto, kai tėtis sėdėjo virtuvėj ir gurkšnojo kavą. Staiga jis išgirdo ją verkiant svetainėj. Akimirka, ir jis jau šluosto ašaros nuo jos veido [tokių akimirkų jau buvo ir dar bus ne viena]. “Tai ko žliumbi?”, - švelniai paklausia jis. “Tai kad t-tor-tąą išmečiau. Ir ž-žiū-rėėk jis ant grindų da-a-abar”, - atsakė išsigandus mergaitė. “Tai mes jį pakelsim, nuvalysim ir apsimesim, kad nieko nebuvo”.

***

Ji pirko obuolius. Įsidėjo vieną. Po to antrą. Tada trečią. Tada jį išėmė. Vėl įsidėjo. Vėl išėmė. “Ai, įkalbėjo”, - pasakė ji, ir nusinešė prie kasos tris obuolius.

***

Akimirka, kai panirsti į gaivinantį naktinės upės vandenį ir plauki ant nugaros palei srovę, kad galėtum stebėti žvaigždes.

***

Kai visą naktį negali užmigti ir nurimsti tik išvydęs pirmuosius ryto spindulius. Kai jau galvojai, kad prasideda nauja diena, begėdiškai užmiegi.

***

Nes buvo laikas, kai tikėjai, kad žaislai viską girdi ir viską mato.

***

Kai basomis bėgioji po rasą arba rytinį rūką.

***

Ta dieną pakėlus akis į dangų ji suprato, kad dangus ne ten aukštai, kur skraido paukščiai, o čia - jos širdy.

DRUGELIS GYVENA TIK VIENĄ DIENĄ.